"Mes matome pasaulį ne tokį koks jis yra, o kokie esame patys " R. Sharma

  Jokūbas, Zabadiejaus sūnus,  ir jo brolis Jonas buvo paprasti Galilėjaus ežero žvejai. Vieną dieną bežvejojant, prie jų netikėtai priėjo Jėzus ir pasiūlė tapti žmonių žvejais.  Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys.  Šventasis Jokūbas, kaip Jėzaus mokinys,  Biblijoje minimas tik keletą kartų.

Pasakojama, jog Jėzus sužinojęs, kad bus nukryžiuotas,  padalino pasaulį savo apaštalams. Jis labai norėjo, kad skleidžiama šviesa ir tiesa nenutrūktų jam palikus žemę. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. Tuomet Šventasis Jokūbas nukeliavo iki pat Galicijos pamokslaudamas visiems savo mokiniams. Tačiau apaštalui Jokūbui nelabai sekėsi pamokslauti ir jis prie savojo tikėjimo nepritraukė daug bendraminčių. Supratęs, jog nesiseka, jis nusprendė grįžti atgal į šventą žemę. Bekeliaujant jam atsitiko stebuklas - staiga apsireiške Šentoji Mergelė Marija. Manoma, jog tai buvo vienas iš nedaugelio Mergelės Marijos apsireiškimų, jai gyvai esant.  Ji paprašė, kad toje vietoje būtų pastatyta bažnyčia jos sūnaus atminimui ir perdavė  stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas jį plakant. Jokūbas išpildė šį prašymą ir pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar bažnyčią. 

  Jokūbas tapo pirmuoju apaštalu, kankiniu, po E.Agripo verdikto nužudyti jį. Jokia kita kankinystė nėra minima Evangelijose iki šiol. 44 m. po Kristaus mirties   Šv. Jokūbo  mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės, įdėjo jį į laivą, kuris, neturėdamas nei burių, nei irklų ir netgi nevaldomas jūrininkų, perplaukė Viduržemio jūrą ir  pro Gibraltaro sąsiaurį pasiekė Iberijos krantus. Jokūbo mokiniai ilgai ieškojo vietos palaidoti Šv. Jokūbo palaikus. Galiausiai jie kreipėsi su prašymu į tos teritorijos, kurioje jie buvo apsistoję, karalienę. Ši surengė keletą išbandymų mokiniams, tačiau jie stebuklingai juos atlaikė. Galiausiai ji pažadėjo, kad galės palaidoti apaštalo kūną jos žemėje, jei mokiniai sugebės pakinkyti du laukinius jaučius. Jaučiai mokiniams pakluso, ir Jokūbo kūnas buvo palaidotas ant kalvos. 

  Apie 813 metus vienuolis atsiskyrėlis Pelajo išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus su pergamentu. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą, o šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Šv. Jokūbo ir dviejų jo mokinių - Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai. Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai, tapo vyskupystės centru. 1879 m. šventojo palaikai buvo vėl iš naujo atrasti tikrąja to žodžio prasme, mat jie buvo dingę per suirutes 1518 m. - 1884 m. Popiežiaus bulė patvirtino palaikų autentiškumą. 1885 m. buvo šventojo Jokūbo metai. Piligrimai iš visos Europos pajudėjo Santiago de Compostela link. 1937 m. apaštalas Jokūbas vėl buvo pasklelbtas Ispanijos šventuoju ir globėju.